Breach of justice
SLAPTAS ASMENS SEKIMAS: KĄ APIE TAI ŽVANGINA TEISĖS TARNŲ TEISINĖ SĄMONĖ
Pirmą kartą tekstas publikuotas 2015-06-25 portale "Žynios", bet vėliau iš ten pašalintas
Kažkas pažeidė jūsų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Ar jus palaikys prokurotas ir teisėjas? Manau, kad ne. Šią pribloškiančią išvadą padarė teisės analitikas Zigmantas Šegžda.
Įsivaizduokite, kad be jūsų sutikimo namuose piktas žmogus mobiliuoju telefonu keletą mėnesių įrašinėja jūsų išsakomą nuomonę apie eilę valstybės tarnautojų, policijos pareigūnų. Garso įrašai patenka į policiją. Iš ten – pas prokurorą. Prokuroro reikalavimu jums pradedamas ikiteisminis tyrimas, nes prokuroras įsitikinęs, kad „byla turi visuomeninę reikšmę“. Prokuroras mano, kad jūs, privačiame pokalbyje pareikšdamas savo nuomonę, įžeidėte valstybės tarnautojus. Iš pradžių jums suteikiamas „įtariamojo“ statusas. Paskui iš jūsų atimama teisė išvykti iš savo gyvenamosios vietos be prokuroro leidimo. Garantuoti nemalonumai darbe? Galbūt, sulauksite ir kitų ne itin malonių „procesinių veiksmų“, ribojančių jūsų asmens teises ir laisves.
Šiame straipsnyje apžvelgiami 2014-2015 metais prokuratūros ir teismų priimti nutarimai (nutartys) ir pateikiama analizė apie tai, kaip straipsnio įžangoje pateiktas aplinkybes, arba tiksliau - žmogaus teisių pažeidinėjimą, vertina įvairių lygių prokuratūros pareigūnai bei teisėjai. Skelbiami duomenys paimti tik iš oficialių teisinių dokumentų, susijusių su tikrais įvykiais Vilniaus apygardos teismui priskirtoje teritorijoje.
Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausioji prokurorė Jolita Kančauskienė (2014.11.24 ir 2014.12.22) teigia, kad įstatymai nedraudžia asmeniui slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Prokurorė remiasi kasacine nutartimi K-360/2004, ir nurodo, kad toks privačiai padarytas garso įrašas gali būti pripažintas įrodymu. Prokurorė Jolita Kančauskienė įrodinėja, kad nukentėjusiosios S.J. atlikti ir policijai pateikti jos ir Z.Š. pokalbių įrašai nelaikytini atliktais, pažeidžiat teisės aktų reikalavimus.
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka (2014.12.23) irgi neįžvelgia jokių žmogaus teisių pažeidimų šiuo klausimu. Prokuroras mano, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nereglamentuoja ir nedraudžia privačių asmenų tarpusavio pokalbių įrašymo ir nurodo, kad privačių asmenų, siekiančių apginti savo teises, t.y. gauti įrodymų byloje, padaryti įrašai gali būti teikiami kaip įrodymai. Jau vėliau (5015.03.06) prokuroras Eugenijus Papučka, pasisakydamas apie žmogaus teisę skųstis dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, atskleidimo ar panaudojimo, trumpai drūtai įvertino tai, kaip „piktnaudžiavimą apskundimo teise“.
Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Stanislav Barsul (2015.03.18) skundus dėl neteisėto informacijos rinkimo ir panaudojimo vertina, kaip slaptai sekamo asmens objektyvų nepasitenkinimą ir norą inicijuoti ikiteisminį tyrimą teisėjui. Gi, Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Julius Rėksnys (2015.03.04) mano, kad skundai dėl galimai neteisėto informacijos rinkimo reiškia skundus rašančių asmenų perteiktą nepasitenkinimą ir emocijas, susijusias su nepalankiais sprendimais, priimtais pareiškėjo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas (2015.01.19) taip pat neįžvelgia nusikalstamos veikos požymių, jei privatus asmuo be mūsų sutikimo renka ir trečiajai šaliai atskleidžia informaciją apie mūsų privatų gyvenimą. Prokuroras nemano, kad S.J. garso įrašus, kaip privatus asmuo, būtų padariusi įstatymų draudžiamu būdu.
Apibendrinus prokuratūros pareigūnų išsakytas mintis, galime susidarytį aiškų paveikslą, kad, jei kreipsimės į prokuratūrą dėl neteisėto kišimosi į asmens privatų gyvenimą, t.y. dėl informacijos rinkimo be asmens sutikimo jo namuose, labai tikėtina, kad tokia skundžiama veika nebus vertinama, kaip žmogaus teisių pažeidimas. Mūsų skundas prokurorui dėl neteisėto asmens slapto sekimo bus atmestas, kaip nepagrįstas.
Beje, vyriausioji prokurorė Jolita Kančiauskienė, pasiremdama „kasacine praktika“, ją interpretavo pagal savo teisinės sąmonės lygmenį. Prokurorės nurodytoje kasacinėje nutartyje nėra kalbama apie tai, kad bet kuris garso įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, yra laikytinas įrodymu. Minėtose bylose buvo kalbama tik apie telefoninių pokalbių garso įrašus, naudojantis ryšių įmonių paslaugomis, t.y., kalbama apie garso įrašus, kurie buvo daromi teismo rašytiniu leidimu. Taigi, pavyzdžiui, teismų praktikoje minėtos kasacinės bylos Nr. 2K-360/2004 duomenimis, apie automobilio vagystę nukentėjusysis M. J. Šilutės rajono PK pranešė 1994 m. gruodžio 14 d. Tą pačią dieną buvo iškelta baudžiamoji byla pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnio 4 dalyje, ir tos pačios dienos nutarimu, sankcionuotu apylinkės teismo pirmininko, buvo nutarta klausytis nukentėjusiojo M. J. telefoninių pokalbių telefonu, įrengtu jo bute. Tačiau dėl techninių kliūčių to nepavyko padaryti ir todėl pokalbių įrašai buvo daromi paties nukentėjusiojo, nesinaudojant ryšių įmonių paslaugomis. Toks telefoninių pokalbių klausymosi ir įrašymo būdas leidžiamas pagal senojo BPK 1982 straipsnio 3 dalį ir pagal naujojo BPK 154 straipsnio 4 dalį. Taigi, telefoninių pokalbių garso įrašas buvo gautas teisėtu būdu.
Pažymėtina, kad kasacinė praktika nustato, jog privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu (principas„leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka.
Dabar pažvelkime, kaip mums rūpimą žmogaus teisių pažeidinėjimo problemą suvokia Vilniaus apygardos teismų teisėjai. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Alfredas Juknevičius (2014.10.30, 2015.01.14 ir 2015.01.23) problemos nemato, nurodydamas, kad periodiškas garso ar vaizdo įrašų darymas be asmens sutikimo gali būti vertinamas ne kaip neteisėtas duomenų rinkimas apie asmens privatų gyvenimą, bet kaip siekimas įrodyti sekamo asmens elgesį ir jo daromą poveikį. Be kita ko, teisėjui pasirodė priimtina tai, kad prokurorė Jolita Kančauskienė gan išradingai pasirėmė jau minėta „kasacine praktika“. Pagal teisėjo Alfredo Juknevičiaus pateiktą apibrėžimą, informacijos rinkimu laikoma veika, susijusi su informacijos slaptumo pažeidimu, t.y., su bandymu gauti viešai neprieinamos informacijos ne iš paties asmens, apie kurį informacija renkama. Šis apibrėžimas suponuoja, kad tiesioginis asmens kalbos slaptas garso įrašo darymas (informacijos rinkimas) nėra joks nusikaltimas.
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko (2014.12.12) savo požiūrį dėl sistemingo žmogaus teisių pažeidinėjimo pristato taip: „Tuo atveju, jeigu veiksmai, kuriais gauti duomenys, nėra specialiai reglamentuojami, vadovaujamasi principu „leidžiama viskas, kas nėra draudžiama“. Teisėja atkreipia dėmesį į tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų teises, pareigas ir atsakomybę. Pasak teisėjos Renatos Volodko, privačių asmenų tarpusavio ir vieno iš jų įrašytas pokalbis nepatenka į šio įstatymo sferą. Knygos autorė, teisėja Renata Volodko teigia, kad siekiant nustatyti privataus asmens pateiktų duomenų gavimo teisėtumą, reikia patikrinti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymuose nustatytų reikalavimų. Todėl teisėja nurodo, kad , jei asmuo padarė įrašus savo iniciatyva, siekdamas užfiksuoti kito asmens galimai neteisėtą elgesį, šiuo atveju, baudžiamojo proceso teisės aktai, reglamentuojantys valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą renkant įrodymus, netaikytini, tame tarpe ir Visuomenės informavimo įstatymas. Teisėja Renata Volodko pabrėžia, kad „įstatymai nedraudžia slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis.“
Straipsnio autorius, gi, kelia pagrįstą klausimą, ar tokio pobūdžio pareiškimais nėra skatinama pažeidinėti žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, įtvirtintą LR Konstitucijos 22 straipsniu.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Petro Karvelio (2015.02.10) pozicija mus dominančiu klausimu idealiai sutapo su Generalinės prokuratūros prokuroro Dariaus Čapliko nuostatomis. Teisėjas priduria, kad skundžiantis dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, nederėtų subjektyviai interpretuoti faktų ir piktintis prokurorų ar teisėjų priimtais nepalankiais sprendimais.
Teisinę polemiką apvainikavo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis (2015-03-18), pabrėždamas, „kad nusikalstama veika – tai teisės pažeidimas, kuriuo itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos konstitucijos saugoms ir ginamos vertybės. Kiekvienu atveju, sprendžiant, ar pripažinti tam tikrą veiką nusikaltimu, ar kitu teisės pažeidimu, būtina įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu“, ir nurodydamas, kad skundžiamu atveju slapta padaryti garso įrašai neįrodo nusikalstamos veikos fakto.
Taigi, iš teisėjų pasisakymų galime susidaryti nuomonę, kad asmens slaptas sekimas, kaip žmogaus konstitucinės teisės į privatų gyvenimą pažeidimas, yra mažareikšmė problema. Visiems leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Pasak teisėjų ir prokurorų, slapto informacijos rinkimo apie asmens privatų gyvenimą problema nėra vienareikšmiškai sprendžiama, bet egzistuoja, kaip vis dar atviras klausimas teisiniam argumentavimui arba interpretavimui. Tai reiškia, kad, teisus tas, kuris moka geriau argumentuoti. Bet dabartiniame diskurse vyrauja teisinis argumentas, kad informaciją apie privatų asmens gyvenimą draudžiama rinkti ir skleisti tik žurnalistams. Gi, šiame diskurse gan kontrastingai nuskambėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės (2015.05.19) pareikštas įsitikinimas, kad kiekvieną teisėjo žingsnį turi lemti objektyvus tiesos sakymas, principingumas ir tikslas užtikrinti teisės viršenybę, ir, kad teisėjai neturi leisti žmonėms suabejoti teismo nepriklausomumu, sąžiningumu, nešališkumu ir teisėjo moralumu.
Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Įstatymo 5 str. 1d. 1 ir 3 punktas nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją - ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo yra potencialus informacijos rinkėjas ir skleidėjas, galintis užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus atvejus. Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 d. 1 punkte nurodyta, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją, draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje.
Mano nuomonė skiriasi nuo straipsnyje paminėtų prokurorų ir teisėjų išsakytų minčių. Visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja ne vien žurnalistų, bet visų asmenų, kaip informacijos rinkėjų ir skleidėjų, teises, pareigas ir atsakomybę. Už asmens teisių pažeidimus, įskaitant ir asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimus, pagal įstatymą atsako kiekvienas asmuo, o ne tik žurnalistai, informacijos rinkėjai ir skleidėjai.
Praktiškas patarimas. Jei supratote, kad esate slaptai sekamas, patys pradėkite slaptai sekti seklį. Užfiksavę jo veiksmus, garso ar vaizdo įrašus skubiai neškite į policiją. Geriausia gynyba – slaptas sekimas!
https://youtu.be/mmBzkfbfnPU (Renata Volodko)
http://youtu.be/JtEwhLnfIiY (Kaip kietoji prokurorė nuo gylio spruko)
Pirmą kartą tekstas publikuotas 2015-06-25 portale "Žynios", bet vėliau iš ten pašalintas
Kažkas pažeidė jūsų teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Ar jus palaikys prokurotas ir teisėjas? Manau, kad ne. Šią pribloškiančią išvadą padarė teisės analitikas Zigmantas Šegžda.
Įsivaizduokite, kad be jūsų sutikimo namuose piktas žmogus mobiliuoju telefonu keletą mėnesių įrašinėja jūsų išsakomą nuomonę apie eilę valstybės tarnautojų, policijos pareigūnų. Garso įrašai patenka į policiją. Iš ten – pas prokurorą. Prokuroro reikalavimu jums pradedamas ikiteisminis tyrimas, nes prokuroras įsitikinęs, kad „byla turi visuomeninę reikšmę“. Prokuroras mano, kad jūs, privačiame pokalbyje pareikšdamas savo nuomonę, įžeidėte valstybės tarnautojus. Iš pradžių jums suteikiamas „įtariamojo“ statusas. Paskui iš jūsų atimama teisė išvykti iš savo gyvenamosios vietos be prokuroro leidimo. Garantuoti nemalonumai darbe? Galbūt, sulauksite ir kitų ne itin malonių „procesinių veiksmų“, ribojančių jūsų asmens teises ir laisves.
Šiame straipsnyje apžvelgiami 2014-2015 metais prokuratūros ir teismų priimti nutarimai (nutartys) ir pateikiama analizė apie tai, kaip straipsnio įžangoje pateiktas aplinkybes, arba tiksliau - žmogaus teisių pažeidinėjimą, vertina įvairių lygių prokuratūros pareigūnai bei teisėjai. Skelbiami duomenys paimti tik iš oficialių teisinių dokumentų, susijusių su tikrais įvykiais Vilniaus apygardos teismui priskirtoje teritorijoje.
Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausioji prokurorė Jolita Kančauskienė (2014.11.24 ir 2014.12.22) teigia, kad įstatymai nedraudžia asmeniui slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Prokurorė remiasi kasacine nutartimi K-360/2004, ir nurodo, kad toks privačiai padarytas garso įrašas gali būti pripažintas įrodymu. Prokurorė Jolita Kančauskienė įrodinėja, kad nukentėjusiosios S.J. atlikti ir policijai pateikti jos ir Z.Š. pokalbių įrašai nelaikytini atliktais, pažeidžiat teisės aktų reikalavimus.
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka (2014.12.23) irgi neįžvelgia jokių žmogaus teisių pažeidimų šiuo klausimu. Prokuroras mano, kad Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas nereglamentuoja ir nedraudžia privačių asmenų tarpusavio pokalbių įrašymo ir nurodo, kad privačių asmenų, siekiančių apginti savo teises, t.y. gauti įrodymų byloje, padaryti įrašai gali būti teikiami kaip įrodymai. Jau vėliau (5015.03.06) prokuroras Eugenijus Papučka, pasisakydamas apie žmogaus teisę skųstis dėl neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, atskleidimo ar panaudojimo, trumpai drūtai įvertino tai, kaip „piktnaudžiavimą apskundimo teise“.
Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Stanislav Barsul (2015.03.18) skundus dėl neteisėto informacijos rinkimo ir panaudojimo vertina, kaip slaptai sekamo asmens objektyvų nepasitenkinimą ir norą inicijuoti ikiteisminį tyrimą teisėjui. Gi, Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Julius Rėksnys (2015.03.04) mano, kad skundai dėl galimai neteisėto informacijos rinkimo reiškia skundus rašančių asmenų perteiktą nepasitenkinimą ir emocijas, susijusias su nepalankiais sprendimais, priimtais pareiškėjo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas (2015.01.19) taip pat neįžvelgia nusikalstamos veikos požymių, jei privatus asmuo be mūsų sutikimo renka ir trečiajai šaliai atskleidžia informaciją apie mūsų privatų gyvenimą. Prokuroras nemano, kad S.J. garso įrašus, kaip privatus asmuo, būtų padariusi įstatymų draudžiamu būdu.
Apibendrinus prokuratūros pareigūnų išsakytas mintis, galime susidarytį aiškų paveikslą, kad, jei kreipsimės į prokuratūrą dėl neteisėto kišimosi į asmens privatų gyvenimą, t.y. dėl informacijos rinkimo be asmens sutikimo jo namuose, labai tikėtina, kad tokia skundžiama veika nebus vertinama, kaip žmogaus teisių pažeidimas. Mūsų skundas prokurorui dėl neteisėto asmens slapto sekimo bus atmestas, kaip nepagrįstas.
Beje, vyriausioji prokurorė Jolita Kančiauskienė, pasiremdama „kasacine praktika“, ją interpretavo pagal savo teisinės sąmonės lygmenį. Prokurorės nurodytoje kasacinėje nutartyje nėra kalbama apie tai, kad bet kuris garso įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, yra laikytinas įrodymu. Minėtose bylose buvo kalbama tik apie telefoninių pokalbių garso įrašus, naudojantis ryšių įmonių paslaugomis, t.y., kalbama apie garso įrašus, kurie buvo daromi teismo rašytiniu leidimu. Taigi, pavyzdžiui, teismų praktikoje minėtos kasacinės bylos Nr. 2K-360/2004 duomenimis, apie automobilio vagystę nukentėjusysis M. J. Šilutės rajono PK pranešė 1994 m. gruodžio 14 d. Tą pačią dieną buvo iškelta baudžiamoji byla pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnio 4 dalyje, ir tos pačios dienos nutarimu, sankcionuotu apylinkės teismo pirmininko, buvo nutarta klausytis nukentėjusiojo M. J. telefoninių pokalbių telefonu, įrengtu jo bute. Tačiau dėl techninių kliūčių to nepavyko padaryti ir todėl pokalbių įrašai buvo daromi paties nukentėjusiojo, nesinaudojant ryšių įmonių paslaugomis. Toks telefoninių pokalbių klausymosi ir įrašymo būdas leidžiamas pagal senojo BPK 1982 straipsnio 3 dalį ir pagal naujojo BPK 154 straipsnio 4 dalį. Taigi, telefoninių pokalbių garso įrašas buvo gautas teisėtu būdu.
Pažymėtina, kad kasacinė praktika nustato, jog privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu (principas„leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka.
Dabar pažvelkime, kaip mums rūpimą žmogaus teisių pažeidinėjimo problemą suvokia Vilniaus apygardos teismų teisėjai. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Alfredas Juknevičius (2014.10.30, 2015.01.14 ir 2015.01.23) problemos nemato, nurodydamas, kad periodiškas garso ar vaizdo įrašų darymas be asmens sutikimo gali būti vertinamas ne kaip neteisėtas duomenų rinkimas apie asmens privatų gyvenimą, bet kaip siekimas įrodyti sekamo asmens elgesį ir jo daromą poveikį. Be kita ko, teisėjui pasirodė priimtina tai, kad prokurorė Jolita Kančauskienė gan išradingai pasirėmė jau minėta „kasacine praktika“. Pagal teisėjo Alfredo Juknevičiaus pateiktą apibrėžimą, informacijos rinkimu laikoma veika, susijusi su informacijos slaptumo pažeidimu, t.y., su bandymu gauti viešai neprieinamos informacijos ne iš paties asmens, apie kurį informacija renkama. Šis apibrėžimas suponuoja, kad tiesioginis asmens kalbos slaptas garso įrašo darymas (informacijos rinkimas) nėra joks nusikaltimas.
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Renata Volodko (2014.12.12) savo požiūrį dėl sistemingo žmogaus teisių pažeidinėjimo pristato taip: „Tuo atveju, jeigu veiksmai, kuriais gauti duomenys, nėra specialiai reglamentuojami, vadovaujamasi principu „leidžiama viskas, kas nėra draudžiama“. Teisėja atkreipia dėmesį į tai, kad Visuomenės informavimo įstatymo įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų teises, pareigas ir atsakomybę. Pasak teisėjos Renatos Volodko, privačių asmenų tarpusavio ir vieno iš jų įrašytas pokalbis nepatenka į šio įstatymo sferą. Knygos autorė, teisėja Renata Volodko teigia, kad siekiant nustatyti privataus asmens pateiktų duomenų gavimo teisėtumą, reikia patikrinti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymuose nustatytų reikalavimų. Todėl teisėja nurodo, kad , jei asmuo padarė įrašus savo iniciatyva, siekdamas užfiksuoti kito asmens galimai neteisėtą elgesį, šiuo atveju, baudžiamojo proceso teisės aktai, reglamentuojantys valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą renkant įrodymus, netaikytini, tame tarpe ir Visuomenės informavimo įstatymas. Teisėja Renata Volodko pabrėžia, kad „įstatymai nedraudžia slapta įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis.“
Straipsnio autorius, gi, kelia pagrįstą klausimą, ar tokio pobūdžio pareiškimais nėra skatinama pažeidinėti žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, įtvirtintą LR Konstitucijos 22 straipsniu.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo Petro Karvelio (2015.02.10) pozicija mus dominančiu klausimu idealiai sutapo su Generalinės prokuratūros prokuroro Dariaus Čapliko nuostatomis. Teisėjas priduria, kad skundžiantis dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, nederėtų subjektyviai interpretuoti faktų ir piktintis prokurorų ar teisėjų priimtais nepalankiais sprendimais.
Teisinę polemiką apvainikavo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis (2015-03-18), pabrėždamas, „kad nusikalstama veika – tai teisės pažeidimas, kuriuo itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos konstitucijos saugoms ir ginamos vertybės. Kiekvienu atveju, sprendžiant, ar pripažinti tam tikrą veiką nusikaltimu, ar kitu teisės pažeidimu, būtina įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu“, ir nurodydamas, kad skundžiamu atveju slapta padaryti garso įrašai neįrodo nusikalstamos veikos fakto.
Taigi, iš teisėjų pasisakymų galime susidaryti nuomonę, kad asmens slaptas sekimas, kaip žmogaus konstitucinės teisės į privatų gyvenimą pažeidimas, yra mažareikšmė problema. Visiems leidžiama viskas, kas nėra draudžiama. Pasak teisėjų ir prokurorų, slapto informacijos rinkimo apie asmens privatų gyvenimą problema nėra vienareikšmiškai sprendžiama, bet egzistuoja, kaip vis dar atviras klausimas teisiniam argumentavimui arba interpretavimui. Tai reiškia, kad, teisus tas, kuris moka geriau argumentuoti. Bet dabartiniame diskurse vyrauja teisinis argumentas, kad informaciją apie privatų asmens gyvenimą draudžiama rinkti ir skleisti tik žurnalistams. Gi, šiame diskurse gan kontrastingai nuskambėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės (2015.05.19) pareikštas įsitikinimas, kad kiekvieną teisėjo žingsnį turi lemti objektyvus tiesos sakymas, principingumas ir tikslas užtikrinti teisės viršenybę, ir, kad teisėjai neturi leisti žmonėms suabejoti teismo nepriklausomumu, sąžiningumu, nešališkumu ir teisėjo moralumu.
Visuomenės informavimo įstatymo 4 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Įstatymo 5 str. 1d. 1 ir 3 punktas nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją - ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo yra potencialus informacijos rinkėjas ir skleidėjas, galintis užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus atvejus. Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 d. 1 punkte nurodyta, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją, draudžiama be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje.
Mano nuomonė skiriasi nuo straipsnyje paminėtų prokurorų ir teisėjų išsakytų minčių. Visuomenės informavimo įstatymas reguliuoja ne vien žurnalistų, bet visų asmenų, kaip informacijos rinkėjų ir skleidėjų, teises, pareigas ir atsakomybę. Už asmens teisių pažeidimus, įskaitant ir asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimus, pagal įstatymą atsako kiekvienas asmuo, o ne tik žurnalistai, informacijos rinkėjai ir skleidėjai.
Praktiškas patarimas. Jei supratote, kad esate slaptai sekamas, patys pradėkite slaptai sekti seklį. Užfiksavę jo veiksmus, garso ar vaizdo įrašus skubiai neškite į policiją. Geriausia gynyba – slaptas sekimas!
https://youtu.be/mmBzkfbfnPU (Renata Volodko)
http://youtu.be/JtEwhLnfIiY (Kaip kietoji prokurorė nuo gylio spruko)